Kanapių istorija ir faktai 

Kanapės (lot. Cannabis) neabejotinai yra pirmieji Lietuvos kultūriniai augalai. Beveik visose Narvos kultūros Šventosios vidurinio neolito (3500–3000 m. pr. Kr.) gyvenvietėse rasta net kelių rūšių kanapių grūdų ir pluošto virvelėms bei lynams vyti. Šiam tikslui dar buvo naudojamos dilgėlės, kadagiai, karklai, liepų karna – audiniams, o linas - lydimų augalas į rytų Pabaltijį atkeliavo kartu su lydimine žemdirbyste gerokai vėliau - tik žalvario amžiaus pradžioje. Akmens amžiaus dirvos buvo užliejamose pievose.

Laukinės kanapės randamos vakarų Sibiro upių pakrantėse ir slėniuose, ten, laidžiuose, puvenomis turtinguose dirvožemiuose, užliejamose lankose – geriausiai tinkamose augimvietėse - kanapių sąžalynai, be abejonės, turėjo būti pirmykščiai. Dera priminti, kad upių įlankos, santakos, ežerų pakrantės buvo būdingos Lietuvos mezolito ir neolito gyvenviečių vietos. Kanapės tradiciškumą tvirtina ir tautosakos, ir etnolingvistiniai tyrimai.

XVII a. atliktų botaninių tyrimų daugelis europietiškas (sativa) ir indiškas (indica) kanapes dėl itin skirtingo narkotinio ir medicininio poveikio laikė skirtingomis rūšimis, nors tie skirtumai greičiausiai tėra klimato ir priežiūros rezultatas. Jau aptartas skirtingas žemės ūkio augalų paplitimas neolitinėje Europoje verčia manyti gana ilgai egzistavus tam tikrą kultūriškai ir biologiškai nulemtą variantinį regioniškumą. Jis pabrėžtinas ir pasaulines kanapių rūšis kultūriniu ir geografiniu požiūriu skirstant į:

Iki šiol taksonomijoje ir viešojoje erdvėje paplitęs kanapių skirstymas į tris savybėmis besiskiriančius porūšius:

1. C.ruderalis (laukinė, šiukšlyninė)
2. C.sativa (sėjamoji)
3. C.indica (indiškoji).

Visą XIX–XXI a. laikotarpį vyksta nesibaigianti botanikų kova tarp monotipinės (vienos rūšies) ir politipinės (kelių rūšių) kanapės taksonominio skirstymo teorijų šalininkų. Klasikinė taksonomija nepajėgia atsakyti į kanapės klasifikacijos ir evoliucijos klausimus, todėl nustatyti įvairiai „porūšiais, varitetais ar formomis“ apibūdinamų C. sativa ir C. indica giminystės ryšius galima tik pasitelkiant pažangiausius molekulinius genetinius ir audinių tyrimo metodus.

Istoriškai Kanapės klestėjimo amžius Lietuvoje - XV–XVIII a. Tada jos buvo daugiausiai auginamos, o kanapių aliejus ir pluoštas XVII a. netgi intensyviausiai eksportuojamas. Tarpukario Lietuvoje išėjo linų prekybos įstatymas, o sovietų valdžia išvis uždraudė kanapių auginimą Baltijos regione. Viena priežasčių lėmusių kanapės „tremtį“ iš Vakarų kaimynystėje esančių teritorijų į Rusijos ir Vidurinės Azijos gilumą galėjo būti šaltojo karo tikrovė, kai strateginę reikšmę turintis augalas turėjo būti perkeltas į saugesnius regionus.

Nepopuliari kanapės tema ir po 1990 metų; kanapės auginimą asmeninėms namų reikmėms uždraudusį ir perspektyvią pramonės šaką sunaikinusį sovietinį įstatymą Lietuvos Vyriausybė sugebėjo atšaukti tik praėjus dvidešimčiai metų po nepriklausomybės atgavimo. Nepaisant šių dalykų, tyrimų rezultatai rodo ne tik intensyvų kanapės naudojimą draudimų laikotarpiais, bet ir tai, kad sėjamoji kanapė išlieka svarbia lietuvių kultūros dalimi ir dvidešimt pirmajame šimtmetyje; nepaisant etnologijoje vyraujančių „stereotipų“, kanapės iki šiol vartojamos maistui, vaistams, naudojamos kaip natūralus sodo ir daržo kenkėjų repelentas bei kitoms reikmėms. Sumenko tiktai tekstilinis šio augalo potencialas, tačiau vėlgi: ar taip atsitiko ne dėl gana dirbtinai XX–XXI a. visuomenėje palaikomos „lino šalies“ vizijos?

Petkevičius R. Lietuviškos kanapės tradiciškumo klausimas: tarpdalykinė analizė // Tautosakos darbai 54 .- 2018 .- http://www.llti.lt/failai/TD54_internetui-207-234.pdf